Neilas Druckmannas, „Naughty Dog“ kūrybinis direktorius, vėl demonstruoja, kad jam jūsų nuomonė – tik foninis triukšmas. Šį kartą jis kalba apie būsimą žaidimą „Intergalactic: The Heretic Prophet“ ir aiškiai sako: jokios fanų kritikos jis neklausys. Ar tai genialaus kūrėjo užsispyrimas, ar tiesiog arogantiškas mostas tiems, kurie perka jo darbus? Panašu, kad, Druckmannas mano, kad fanai – tik statistika jo „meno“ kelyje.
Intergalactic: paslaptis, kurios niekas neprašė
„Intergalactic: The Heretic Prophet“ – tai naujas „Naughty Dog“ projektas, apie kurį žinome tiek pat, kiek aklas apie spalvas. „Gameplay“ anonso dar nėra, o fanai jau trypia kojomis ir šaukia iš nepasitenkinimo. Vieni kaltina studiją ideologinio šlamšto brukimu, kiti tiesiog nesupranta, kodėl komunikacija tokia miglota. Bet Druckmannas, pasirodo, turi atsakymą: jis to tiesiog nepaisys.
Podcast’e Sacred Symbols+ jis buvo paklaustas apie šią kritiką ir vietoj to, kad bent jau apsimestų, jog jam rūpi, numojo ranka: „Nežinau, ar galiu ką pridėti prie šios diskusijos. Yra dalykų, vykstančių žiniasklaidoje, kuriuos, mano nuomone, reikia tiesiog ignoruoti ir laikytis savo linijos.“ Jo logika paprasta: menininkai turi „daryti, kuo tiki“, o visi kiti gali eiti velniop.
Druckmannas trykšta entuziazmu dėl žaidimo: „Tai giliausias žaidimo mechanikos projektas, kokį esame darę. Neįsivaizduoju, kaip laukiu, kol galėsiu jį parodyti.“ Skamba gražiai, bet kai fanai jau dabar purkštauja, ar ne per drąsu šitaip ignoruoti jų balsą?
The Last of Us palikimas
Jei manote, kad tai naujiena, prisiminkite „The Last of Us Part II“. 2020-aisiais išleistas žaidimas tapo vienu labiausiai skaldančių projektų žaidimų istorijoje. Siužeto posūkis su Abby ir staigus Joelio „pašalinimas“ daugelį fanų paliko šoke – ir ne gerąja prasme. Vietoj to, kad bent jau išklausytų kritiką, Druckmannas pasirinko tą pačią taktiką: nekreipti dėmesio ir eiti toliau. Dabar jis tą patį daro su „Intergalactic“.
Toks požiūris atsispindi ir HBO „The Last of Us“ adaptacijoje. Trečiasis sezonas, nepaisydamas fanų pasipiktinimo, pilnai susikoncentruos į Abby istoriją. Nors žaidime jos debiutas sulaukė audros, Druckmannas ir šou kūrėjas Craigas Mazinas spaudžia pedalą iki dugno. Rezultatas? Žiūrovų skaičius krenta kaip akmuo – naujausias epizodas pritraukė vos 701 tūkstantį žiūrovų, o „Rotten Tomatoes“ antrojo sezono publikos įvertinimas nusirito iki 39 % (palyginimui: pirmasis sezonas turėjo 86 %). Atrodo, kad „meno vizija“ nelabai domina tuos, kurie turėtų ją žiūrėti.
Kol Druckmannas buvo po Bruco Straley ir Emilijos Schatz padu, tol viskas ėjosi gerai, pirmoji „The Last of Us“ dalis buvo išties puiki, taip pat ir ankstesni projektai buvo stulbinantys. Bet paleisti nuo pavadžio egocentrišką šunį, manau buvo viena didžiausių klaidų, kurias studija galėjo padaryti.
Tati Gabrielle drama
Negana to, „Intergalactic“ jau spėjo įvelti ir aktorius į šią dramą. Tati Gabrielle, pagrindinio vaidmens aktorė, iš pradžių pasišaipė iš fanų kritikos socialiniuose tinkluose, o paskui ėmė skųstis internetiniu priekabiavimu. Ji netgi pareiškė, kad jai reikėjo „Naughty Dog bootcamp“, kad susitvarkytų su neapykanta. Rimtai? Jei jau dabar reikia „stovyklos“, kad ištvertum fanų reakcijas, ką tai sako apie patį projektą? Galbūt verta pagalvoti, kodėl žmonės taip pyksta, o ne apsimesti didžiausia pasaulyje auka.
Fanai nueina, o Druckmannas lieka
Druckmanno filosofija aiški: jis kurs tai, ką nori, o jei jums nepatinka – kelio atgal nėra. Bet žaidimų industrijoje fanai nėra tik pasyvūs vartotojai – jie yra gyvybės šaltinis. Ignoruoti jų nuomonę – tai kaip šauti sau į koją ir tikėtis laimėti maratoną.
„The Last of Us“ TV serialo skaičiai tai patvirtina: nuo stipraus starto žiūrovų skaičius smuko iki apgailėtinų 600–700 tūkstančių per epizodą. Reklamai svarbioje 18–49 metų amžiaus grupėje situacija dar liūdnesnė – vos 160 000 žiūrovų. Atrodo, kad Druckmanno „menas“ vis mažiau kam rūpi.
Tuo tarpu jis toliau giria „Intergalactic“ kaip ambicingiausią savo projektą. Gal ir taip, bet jei fanai nusisuks, kas liks šį šedevrą žaisti? Žaidimų istorija pilna pavyzdžių, kai kūrėjai, ignoravę savo auditoriją, liko tuščiomis rankomis. Druckmannas, atrodo, tiki, kad jis – išimtis. Ar tikrai?
Ar vizija verta kainos?
Neilas Druckmannas atkakliai laikosi savo linijos: fanų kritika – tik triukšmas, o jo „Intergalactic: The Heretic Prophet“ vizija – šventas reikalas. Tai rodo užsispyrimą, taip pat ir akivaizdų aklumą. Žaidimų industrijoje fanų balsas yra aukso vertės, o jo nepaisymas gali kainuoti brangiai – tiek pardavimus, tiek reputaciją. Ar Druckmannas sugebės išlaviruoti tarp savo ambicijų ir realybės, ar tiesiog liks vienas su savo „menu“ tuščioje salėje? Laikas parodys, bet kol kas atrodo, kad jis labiau rūpinasi savo ego nei tais, kurie jį iškėlė.
